Mirtis Ne Viskas
Mus žiaurus gyvenimas išskyrė,
Jūs likot tokie pat, o aš, deja, jau ne,
O čia juk taip tamsu ir šalta
Gerai, kad būčiau nors sapne šalia.
Ateikit ir žvakę uždekit jūs man,
Paverkit tyliai, taip man bus geriau,
Kada reikalingas jautiesi nors kam,
Tada ir po žeme gulėt lengviau.
Tryliktą penktadienį ateik,
Ir iškask mane nakčia,
Atidaryki seną karstą,
Ir išleisk mane.
Ateik!
Lai sūrios ašaros geriasi į kapą,
Prisiminimai nepradings lyg rūkas,
Juodą rožę atneškite jūs man,
Palinkėkit, kad žemė būtų pūkas.
Tu ateik pas mane,
Na padaryk man gera,
Ateik, ateik, ateik
Ar man pačiam ateit?
Ateik!
Bet ir miręs aš pas jus ateisiu,
Nusimetęs nuo savęs sunkias žemes,
Šaltu žvilgsniu jums į akis pažvelgsiu,
Šalta ranka paspausiu jums rankas.
No Todo Es Muerte
Nosotros vivimos una vida cruel separados,
Ustedes siguen igual, pero yo, lamentablemente, ya no,
Aquí todo es tan oscuro y frío,
Es bueno que al menos estés junto a mí en sueños.
Vengan y enciendan una vela por mí,
Hagan que todo sea silencioso, así estaré mejor,
Cuando sientas que necesitas a alguien,
Entonces será más fácil descansar bajo tierra.
Ven el viernes trece,
Y desentiérrame de noche,
Abre la antigua tumba,
Y déjame salir.
¡Ven!
Que las lágrimas amargas fluyan hacia la tumba,
Los recuerdos no se desvanecerán como el humo,
Traigan una rosa negra para mí,
Deseen que la tierra sea un paraíso.
Ven a mí,
Hazme un favor,
Ven, ven, ven,
¿O vendrás por ti mismo?
¡Ven!
Pero incluso en la muerte vendré a ustedes,
Me despojaré de las pesadas tierras,
Les miraré fríamente a los ojos,
Y les apretaré las manos con una mano fría.