395px

Kirsk, Medeine, Kirsk

Poccolus

Kirsk, Medeine, Kirsk

Tarp tamsiø miðkø klaidþiojo dvasia,
Ji liûdna ir pikta,
Klajoja nerasdama vietos
Apleista ir pamirðta.
Jos kûnas graþiausios merginos,
Bet vidus piktos gyvatës,
Medeinës tamsioji pusë,
Griaunanti gamtos jëga.

Jos merginos vilioja savo kerais
Pasiklydusius miðke,
Ir tie, kurie nesuras Kelio Atgal,
Nesulauks ryto auðros.
Mirties buèiniai piktøjø gyvaèiø
Praþudo beprasmes sielas,
Ir jei matai Ugná jos akyse
Tu eisi kartu...

Silpnieji triumfuoja,
Iðsekusi jos galia
Liûdna ir pikta...
Kirsk, Medeine, kirsk!

Kirsk, Medeine, Kirsk

Entre la oscuridad del bosque medio muerto,
Ella es tranquila y enojada,
Vagando sin rumbo por lugares
Abandonados y olvidados.
Su cuerpo de la más hermosa de las chicas,
Pero su interior de serpiente enojada,
Medeine, la mitad oscura,
Destruyendo la fuerza de la naturaleza.

Ella atrae con sus encantos
A los perdidos en el bosque,
Y aquellos que no encuentren el Camino de Regreso,
No verán la luz del amanecer.
Los seres de la muerte de los malvados
Despiertan almas sin sentido,
Y si ves el Fuego en sus ojos
Irás con ella...

Los débiles triunfan,
Perseguidos por su poder
Tranquila y enojada...
¡Kirsk, Medeine, kirsk!

Escrita por: