Šaltyje Akmens
Sušokit! Paskutinį šokį!
O speigiratyje kaukiantys vilkai,
Raitykitės, kaip mirdami raitysitės
Prieš akmenį - kur velnias nešė -
Prieš akmenį - prieš tylą,
Kuri iš kraujo skerdžiamų aukų
Išspaudė paskutinį siaubą,
Bežadį sielvartą ir įtūžį.
Klausykitės!
Štai kaukia mirtingieji,
nutolę nuo akmens,
Niekingai tiesdami
Rankas į apgaulingą šviesą.
Akmuo, bedvasis luitas,
Vėsus kaip mirtingųjų viešpaties lavonas,
Kaip įšalas užgesusių akių
Mirties nemirtingumas.
Raidėm ant antkapio išplaukianti fantasmagorija -
Tai jūsų šmėkla simbolių tuštybėj,
Tarytum pasiklydus vizija,
Prabėgusio gyvenimo, iškalto akmeny,
Akmens gelmėj - kaip laiko kapsulėj -
Iš praeities į ateitį gabenamas vėsumas,
Kuris mirtim užpildys jūsų tuštumas.
Juk kosmosas didingas ir be jūsų.
Jūs atsimerkdami sukūrėt žvaigždes -
Pas akmenį keliaukit užsimerkę.
Jisai tamsa, slypinti po kaukole,
Jis amžinybė pati savaime.
En el frío de la piedra
¡Salten! ¡El último salto!
En el bosque aullando los lobos,
Rasguen como se rasgarán al morir
Frente a la piedra - donde el diablo lleva -
Frente a la piedra - frente al silencio,
Que de la sangre sacrificada
Exprimió el último horror,
Sin piedad angustia y desesperación.
¡Escuchen!
Aquí gritan los mortales,
lejos de la piedra,
Inútilmente extendiendo
manos hacia una luz engañosa.
Piedra, desolado páramo,
Desgastado como el cadáver de los mortales,
Como hielo en ojos apagados
La inmortalidad de la muerte.
Rima flotando sobre la tumba -
Es su golpe de símbolos vacíos,
Como una visión perdida,
De una vida pasada, de una piedra tallada,
En las profundidades de la piedra - como cápsulas de tiempo -
Traído del pasado al futuro el frío,
Que llenará su vacío con la muerte.
Después de todo, el cosmos es grandioso y sin ustedes.
Ustedes al abrir los ojos crean estrellas -
Frente a la piedra viajen cerrando los ojos.
Él es la oscuridad, escondida bajo la máscara,
Él es la eternidad en sí mismo.