Ið Tuðtumos á Akmens Tylà

Ugnis, tai mano akys
Ðeðëlis, tai mano kûnas.
Tuðtuma, tai mano sostas,
Vieta kur nëra jausmø.
Pasilikæs tik pergalës mostas
Nuaidi danguj jis griausmu.
Nesuprantami dûmai styro aplink,
Jie styro ið mano paties,
Savæs nejauèiu, patá sunku apimt;
Nesulauksiu daugiau ateities,
Ratas sustojo ir stingsta stipryn.
Kaip þemë virsta þvaigþde,
Að tik vienas matau, kaip einu tolyn,
Nes pats að sukûriau save.
Kadaise buvau að þmogus,
Kadaise buvau tik siela,
Likau dabar að ramus
Akmuo apsigaubæs tyla.